Tai asmeninė istorija apie tai, kaip pavyko sutaupyti studijoms Londone, kurios tuo metu atrodė tikrai ne pagal mano kišenę ir kaip tai pakeitė mano gyvenimą.

Atvykau į Londoną 2002 m. po ekonomikos bakalauro Vilniaus universitete. Atvykau iš pradžių be didelio tikslo, tiesiog pamatyti pasaulį, tiksliau ištrūkti iš Lietuvos, nes karjera banke po studijų manęs neviliojo.

Nors Lietuvoje atrodė, kad anglų kalbą mokėjau, atvykus į Londoną supratau, kad kalbėti visiškai negebu ir vietinius vos suprantu! Kadangi norėjau šalyje likti ilgiau, pradėjau ieškotis bet kokio darbo. Gavau padavėjos darbą Italų restorane. Gal todėl, kad patys italai nelabai kalbėjo angliškai. 🙈

Uždirbdavau apie 160 svarų per savaitę. Kadangi pajamos buvo tikrai kuklios, gyvenau “uždirbu – išleidžiu” rėžimu. Taip netikėtai praskriejo keli metai – smagiai leidau laiką, sutikau daug žmonių iš viso pasaulio, tačiau žinojau, kad to tęsti amžinai nesinorės.

Sugalvojau, kad norint ištrūkti iš žemų pajamų svečioje šalyje man padėtų vietinis universiteto diplomas – po jų jau galima būtų ieškoti “normalaus darbo”, nes sklandžiai kalbėti angliškai per tuos kelis metus aptarnavimo srityje tikrai išmokau. 😀

Nusprendžiau, kad noriu įgyti rinkodaros magistro laipsnį. Tik viena problema – pigiausios magistro studijos 6000 svarų (prilygsta 22000 eur dabartiniais laikais). 🤯

Mano uždarbis tada jau buvo 220-250 svarų per savaitę. Santaupų, žinoma, neturėjau jokių. Iš tokių pajamų nelabai ką ir sutaupysi! Bent jau taip atrodė. Tai ką daryti?! Toliau dirbti padavėja Londone ar grįžti į Lietuvą be diplomo ir be santaupų? To negalėjau sau leisti!

Sužinojau, kad magistro studijas galima ištęsti per du metus ir mokėti ketvirčiais. Tai suteikė vilties. Paskaičiavau, kad jei per mėnesį atsidedu 250 svarų – vienos savaitės pajamas – tai mano planas pavyksta! Tačiau ar pragyvensiu?! Nuoma ir komunaliniai kainavo taip pat savaitės uždarbį. Vadinasi, reikės gyvent iš 2 savaičių pajamų visą mėnesį. Ir taip du metus. Paskaičiavau, kad per dieną galiu išleisti maistui ir pragyvenimui 16,67 svaro. Už 10 svarų į dieną tikrai galima buvo tuo metu pavalgyti (perkant maistą parduotuvėje, aišku, ne kavinėse). 6,67 svaro dar lieka pramogoms ir kitoms reikmėms.

Susidėliojus skaičius kilo ne liūdesys, kad taip vargti teks ateinančius du metus, o azartas, smalsumas ir ryžtas pasiekti savo tikslą, kuris prieš kelis mėnesius atrodė visiškai nepasiekiamas.

Praėjus pirmam ketvirčiui ir sutaupius reikiamą sumą su pasididžiavimu pervedžiau pirmą įnašą už studijas. Sutaupyti pavyko ir likusius ketvirčius.

Pradėjus mokėti už studijas, prasidėjo ir pačios studijos, kurias reikėjo derinti su darbu restorane – laiko darbui mažėjo, pajamoms taip pat atsiliepė, tačiau jau nebesigręžiojau atgal. Žinojau, kad turiu pabaigti studijas. Tai mano bilietas į geresnį rytojų!

Prisiminus šiuos įvykius galiu drąsiai teigti, kad sutaupyti pavyko tik todėl, kad išsikėliau sau labai svarbų tikslą ir tuo tikslu neabejojau, nekvestionavau, ar man tikrai to reikia, o mintis nukreipiau į tai, kaip man tai pasiekti, ir turėjau skaičiais paremtą strategiją kaip tai pasiekti.

Turėjau griežtą dienos biudžetą, kurio privalėjau laikytis! Taip pat, visos kitos išlaidos ir kiti dalykai gyvenime, kuriems anksčiau leidau pinigus, tapo antraeiliai, tad nebuvo nei psichologiškai, nei dar kažkaip sunku jų atsisakyti. Kas keisčiausia, kad kai pradėjau tikslingai taupyti ketvirtį savo pajamų, visiškai nepamenu, kad būčiau jautusi trūkumą pinigų.

Atrodė, kad gyvenu taip kaip ir anksčiau – laisvai, linksmai, leidžiu laiką su draugais ir vakarėlių nevengiu. Tik pamenu, kad jei pasibaigus dienai suskaičiuodavau, kad neišleidau visos dienos biudžeto (16,67 svarų), apimdavo pasididžiavimas savimi ir mintyse pradėdavau planuoti kaip norėčiau save kitą dieną ar savaitgalį palepinti ir ‘ištaškyti’ tuos ekstra kelis svarus.

Po studijų pavyko susirasti darbą pagal profesiją ir dar po metų mano pajamos jau buvo du su puse karto didesnės nei dirbant restorane! Planas pavyko!

Pradėjus uždirbti gerokai didesnes pajamas, tikriausiai gerą pusmetį leidau sau “taškytis pinigais”. Kassavaitgalinis rūbų pirkimas, brangūs restoranai, kelionės – visa tai tapo prieinama ir kurį laiką džiugino.

Laimei, greitai apėmė pinigų leidimo tuštuma ir supratau, kad dabar taip pat turiu išsikelti taupymo tikslą! Juk taupyti nuo aukštų pajamų yra kelis kartus lengviau! Nusprendžiau vėl grįžti prie kuklesnio gyvenimo prie kurio buvau įpratusi, o likusias pajamas geriau atsidėti ir taupyti. Prisiminiau, kad kažkada svajojau apie nuosavus namus Vilniuje, tad nusprendžiau pradėti taupyti jiems. Kas mėnesį jau atsidėdavau apie 1000 -1500 svarų.

Po kelių metų turėjau solidžią sumą su kuria grįžau į Lietuvą ir įsigijau namus (su paskola, bet pinigų užteko pradiniam ir įsirengimui). Praėjus jau 15 metų nuo tų laikų vis dar sau dėkoju, kad iki 30 ties metų sugebėjau išsikelti tinkamus ir sau svarbius finansinius tikslus ir juos įgyvendinti. O teigiamus rezultatus jaučiu dar iki dabar – namus Vilniaus centre baigiau išsimokėti prieš du metus. Svajonė jau pilnai išsipildė!

Tikiuosi, kad ši istorija įkvėps ir tave išsikelti sau svarbų tikslą ir ryžtingai jo siekti, kad ateityje galėtum sau pasakyti DIDELĮ AČIŪ, kad pasirūpinai savimi.

Su meile,

Laura